The Noble Qur'an Encyclopedia

1. Artėja prie žmonių jų atsiskaitymas, o jie nusigręžia nerūpestingai.

2. Neateina jiems perspėjimas (Korano skyrius) nuo jų Viešpaties kaip paskutinis apreiškimas, tačiau jie klausosi jo besismagindami.

3. O jų širdys užimtos (blogais dalykais). Tie, kurie elgiasi blogai, slepia savo asmeninius planus, (sakydami): „Argi jis (Muchammedas ﷺ) daugiau nei žmogus nei jūs? Ar jūs paklusite burtams, juos matydami?“

4. Jis (Muchammedas ﷺ) tarė: „Mano Viešpats žino (kiekvieną ištartą) žodį danguose ir žemėje. Ir Jis Visa Girdintis, Visa Žinantis.“

5. Ne, jie sako: „Tai (Korano apreiškimai, apreikšti Muchammedui ﷺ) yra sumaišyta su melagingais sapnais! Ne, jis juos išgalvojo! Ne, jis – poetas! Lai jis atneša mums Ajat (ženklą kaip įrodymą) kaip tą (su kuriais) tie ankstesnieji (Pranašai) buvo siųsti!”

6. Nė vienas iš miestų (gyventojų), kuriuos Mes sunaikinome, netikėjo prieš juos (nors Mes siuntėme jiems ženklus): ar jie tada patikės?

7. Ir Mes nesiuntėme anksčiau tavęs (Muchammedai ﷺ) bet tik žmones, kuriems Mes apreiškėme. Taigi klausk Priminimo [Raštų – Taurato (Toros) ir Indžylio (Evangelijos)] žmonių, jei tu nežinai.

8. Ir Mes nesukūrėme jų (Pasiuntinių su) kūnais, kurie nevalgo maisto, nei yra nemirtingi.

9. Tada Mes išpildėme jiems pažadą. Taigi Mes išgelbėjome juos ir tuos, kuriuos Mes norėjome, tačiau Mes sunaikinome Al-Musrifūn (t. y. netikinčiuosius Allahą, Jo Pasiuntinius, išlaidžius, peržengiančius Allaho nustatytas ribas, darančius nusikaltimus, engiančius, praktikuojančius daugiadievystę ir darančius nuodėmes).

10. Iš tiesų, Mes nuleidome jums (žmonės) Knygą (Koraną), kurioje yra Zikrukum (jums Priminimas arba garbė jums, t. y. garbė tiems, kurie seka Korano mokymu ir elgiasi pagal jo mokymus). Argi jūs tada nesuprasite?

11. Kiek miestų (bendruomenių) užsikrėtusių bloga darymu Mes sunaikinome, ir pakėlėme po jų kitus žmones!

12. Tada, kai jie suvokė (pamatė) Mūsų Kančią (ateinančią), štai, jie (bandė) pabėgti nuo jos.

13. Nebėkite, tačiau grįžkite į tai, kame jūs gyvenote prabangų gyvenimą, ir į savo namus tam, kad būtumėt klausinėjami.

14. Jie verkė: „Vargas mums, iš tiesų mes buvome Zalimūn (daugiadieviai, bloga darantys ir netikintieji Allaho Vienumą).“

15. Ir tas jų verksmas nesiliovė tol, kol Mes padarėme juos lyg lauką, nuimtu derliu, išnykusį (mirusius).

16. Mes nesukūrėme dangų ir žemės ir visko, kas tarp jų, (vien) tik pramogai. [1]

17. Jei būtume norėję pramogauti (t. y. turėti žmoną ar sūnų), Mes tikrai galėjome paimti tai iš Savęs, jei Mes būtume ketinę (tai) daryti.

18. Ne, Mes sviedžiame (nuleidžiame) tiesą (šį Koraną) prieš melą (netikėjimą), taigi jis jį sunaikina, ir štai, jis (melas) išnyksta. Ir vargas tau už tai (melą), kurį tu priskyrei (Allahui, teigdamas, kad Allahas turi žmoną ir sūnų).

19. Jam priklauso viskas, kas yra danguose ir žemėje. Ir tie, kurie yra arti Jo (t. y. angelai) nesididžiuoja garbinti Jį, nei jie nuvargsta (dėl Jo garbinimo).

20. Jie (t. y. angelai) šlovina Jo garbę naktį ir dieną (ir) jie niekada nesulėtėja (tai daryti).

21. Arba negi jie paėmė (garbinimui) aliha (dievus) iš žemės, kuri prikelia mirusius?

22. Jei tame (danguose ir žemėje) būtų aliha (dievų) šalia Allaho, tada tikrai abu būtų sugriauti. Pašlovintas yra Allahas, Sosto Viešpats, (Aukštai yra Jis) virš viso to (blogio, kurį) jie Jam priskiria!

23. Jis negali būti klausinėjamas apie tai, ką Jis daro, o jie bus apklausiami.

24. Arba negi jie paėmė garbinimui (kitus) aliha (dievus) šalia Jo? Sakyk: „Atnešk savo įrodymą.“ Tai (šis Koranas) yra Priminimas tiems, kurie su manimi ir Priminimas tiems, kurie prieš mane. Tačiau dauguma jų nežino Tiesos, taigi jie nemėgsta.

25. Ir Mes nesiuntėme nė vieno Pasiuntinio anksčiau tavęs (Muchammedai ﷺ), tik apreikšdami jam (sakydami): „La ilaha illa Ana [niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Aš (Allahas)], taigi garbinkite Mane (Vienintelį ir nieko kito).“

26. Ir jie sako: „Maloningiausiasis (Allahas) pagimdė sūnų (arba vaikus).“ Šlovė Jam! Jie [tie, kuriuos jie vadina Allaho vaikais, t. y. angelai, Isa (Jėzus) – Marjamos (Marijos) sūnus, Uzair (Ezra)] yra tik pagerbti vergai.

27. Jie nekalba tol, kol Jis nekalba, ir jie elgiasi pagal Jo Įsakymą.

28. Jis žino, kas buvo anksčiau jų, ir kas yra po jų, ir jie negali užtarti (nieko), išskyrus tą, kuriuo Jis yra patenkintas. Ir jie stovi pagarbiai iš baimės Jam.

29. Ir jei kuris iš jų sakytų: „Iš tiesų, aš esu ilah (dievas) šalia Jo (Allaho)“, tokiam Mes atlygintume Pragaru. Taip Mes atsilyginame Zalimūn (daugiadieviams ir bloga darantiems).

30. Argi tie, kurie netiki, nežinojo, kad dangūs ir žemė buvo sujungti kartu į vieną nedalomą dalį, tada Mes padalinome juos? Ir Mes sukūrėme iš vandens kiekvieną gyvą dalyką. Argi tada jie netikės?

31. Ir Mes pastatėme ant žemės tvirtus kalnus, kad ji nedrebėtų su jais, ir Mes patiesėme tame plačius kelius jiems praeiti, kad jie būtų vedami.

32. Ir Mes padarėme dangų stogu, saugiu ir saugančiu. Ir vis dar jie nusigręžia nuo jo ženklų (t. y. saulės, mėnulio, vėjo, debesų ir t. t.).

33. Ir Jis yra Tas, Kuris sukūrė naktį ir dieną, ir saulę ir mėnulį, kiekvieną iš jų slenkantį orbita.

34. Ir anksčiau tavęs (Muchammedai ﷺ) nesuteikėme Mes jokiam žmogui nemirtingumo: tad jei tu miršti, argi jie gyvens amžinai?

35. Kiekvienas paragaus mirties, ir Mes padarysime išbandymą jums blogiu ir gėriu. Ir pas Mus jūs būsite sugrąžinti.

36. Ir kada tie, kurie netikėjo (Allaho Vienumą) mato tave (Muchammedai ﷺ), jie nepriima (nieko) tik kaip pajuoką (sakydami): „Ar čia tas, kuris kalba (blogai) apie tavo dievus?“ Nors jie netiki Maloningiausiojo minėjimą.

37. Žmogus yra sukurtas skubantis. Aš parodysiu tau Savo Ajat (kančią, įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t.t.). Taigi neprašyk Manęs (jų) paskubinti.

38. Ir jie sako: „Kada šis pažadas (išsipildys), jei tu esi tiesą sakantis.“

39. Jei tik tie, kurie netiki, žinotų (laiką), kada jie nebegalės apsaugoti nuo Ugnies savo veidų, nei savo nugarų, ir jiems nebus padėta.

40. Ne, tai (Ugnis arba Prikėlimo Diena) ateis pas juos netikėtai ir apstulbins juos ir jie neturės galios jos išvengti, nei jiems bus leista atsikvėpti.

41. Iš tiesų, (daugybė) Pasiuntinių buvo išjuokti anskčiau tavęs (Muchammedai ﷺ), tačiau pašaipuoliai buvo apimti to, iš ko jie juokėsi.

42. Sakyk: „Kas gali apsaugoti jus naktį ir dieną nuo Maloningiausiojo (Allaho) bausmės?“ Ne, bet jie nusigręžia nuo savo Viešpaties prisiminimo.

43. Arba ar jie turi aliha (dievus), kurie gali apsaugoti juos nuo Mūsų? Jie neturi galios padėti patys sau, nei gali jie būti apsaugoti nuo Mūsų (t. y. Mūsų Kančios).

44. Ne, Mes suteikėme šio gyvenimo prabangą šiems žmonėms ir jų tėvams tol, kol laikas išsitęs jiems. Argi jie nemato, kad Mes palaipsniui mažiname žemę (esančią jų valdžioje) iš jos atokių kraštų? Ar tada jie nugalės? [2]

45. Sakyk (Muchammedai ﷺ): „Aš įspėju jus tik apreiškimu (iš Allaho, o ne religijos mokslininkų ar kitų nuomonės). Tačiau kurti (kurie aklai seka religijos mokslininkais ir kitais) negirdės kvietimo, (netgi) kai jie yra perspėjami [t. y. reikia sekti tik Koranu ir Sunna (teisinėmis tradicijomis, įsakymais, garbinimo būdais, Pranašo Muchammedo ﷺ žodžiais, kaip elgėsi Pranašo ﷺ kompanjonai)].

46. Ir jei tavo Viešpaties Kančios dvelksmas (nedidelė nelaimė) palies juos, jie tikrai verks: „Vargas mums, iš tiesų mes buvome Zalimūn (daugiadieviai ir bloga darantys).“

47. Ir Mes nustatysime teisingumo pusiausvyrą Prikėlimo Dieną, tada su niekuo nebus elgiamasi neteisingai niekame. Ir jei bus nors garstyčios sėklos svoris, Mes jį atnešime. Ir Pakankami Mes esame atsiskaityti.

48. Ir iš tiesų, Mes suteikėme Mūsai (Mozei) ir Harūnui (Aronui) kriterijus (teisingo ir klaidingo), ir spindinčią šviesą [t. y. Tauratą (Torą)] ir Priminimą Al-Mutakūn (dievobaimingiesiems – žr. ają 2:2),

49. tiems, kurie bijo savo Viešpaties Jo nematydami, ir jie bijo Valandos.

50. Ir tai yra palaimintas Priminimas (Koranas), kurį Mes nuleidome: ar tada tu (išdrįsi) neigsi jį?

51. Ir iš tiesų Mes suteikėme kadaise Ibrahimui (Abraomui) jo (dalį) teisingo vedimo, ir Mes buvome Gerai Žinantys jį (jo tikėjimą Allaho Vienumą).

52. Kai jis sakė savo tėvui ir savo žmonėms: „Kas yra tie stabai, kuriems jūs pasišventę?“

53. Jie sakė: „Mes radome savo tėvus juos garbinančius.“

54. Jis tarė: „Iš tiesų, jūs ir jūsų tėvai buvo didelėje klaidoje.“

55. Jie sakė: „Ar atnešei mums tiesą ar esi vienas iš tų, kurie šaiposi?“

56. Jis tarė: „Ne, jūsų Viešpats yra dangų ir žemės Viešpats, Kuris sukūrė juos ir tam aš esu vienas iš liudininkų.“

57. „Ir prisiekiu Allahu, aš surengsiu planą (sunakinti) jūsų stabus, po to kai jūs nuklydote ir nusigręžėte.“

58. Taigi jis sudaužė juos į šipulius, (visus), išskyrus didžiausią iš jų, kad jie galėtų į jį kreiptis.

59. Jie tarė: „Kas padarė tai mūsų aliha (dievams)? Jis tikrai turi būti vienas iš Zalimūn (bloga darančiųjų).“

60. Jie tarė: „Mes girdėjome jauną vyrą kalbantį prieš juos, kurio vardas Ibrahimas (Abraomas).“

61. Jie tarė: „Tada atveskite jį prieš žmonių akis, kad jie galėtų patvirtinti.“

62. Jie tarė: „Ar tu esi tas, kuris padarė tai mūsų dievams, Ibrahimai (Abraomai)?“

63. [Ibrahimas (Abraomas)] tarė: „Ne, tai šis, didžiausias iš jų (stabų) tai padarė. Paklauskite jų, jei jie gali kalbėti!“

64. Taigi jie atsisuko ir tarė: „Iš tiesų, esi tu Zalimūn (daugiadievis ir bloga darantis).“

65. Tada jie atsigręžė (į savo pirmą mintį ir tarė): “Iš tiesų tu [Ibrahimai (Abraomai)] gerai žinai, kad šie (stabai) nekalba!“

66. [Ibrahimas (Abraomas)] tarė: „Argi jūs tada garbinate šalia Allaho daiktus, kurie negali nei jums duoti naudos, nei pakenkti jums?

67. Gėda jums, ir tiems, kuriuos jūs garbinate šalia Allaho! Argi jūs tada nesuvokiate?“

68. Jie tarė: „Sudeginkit jį ir padėkit savo aliha (dievams), jei darysite.“

69. Mes (Allahas) tarė: „Ugnie, būk vėsuma ir saugia vieta Ibrahimui (Abraomui)!“

70. Ir jie norėjo pakenkti jam, bet Mes padarėme juos didžiausiais pralaimėtojais.

71. Ir Mes išgelbėjome jį ir Lūtą (Lotą) į žemę, kurią Mes palaiminome Alamyn (žmonijai ir džinams).

72. Ir Mes suteikėme jam Ishaką (Izaoką) ir (anūką) Jakūbą (Jokūbą). Kiekvieną iš jų Mes padarėme teisingu.

73. Ir Mes padarėme juos vedliais, vedančiais (žmones) Mūsų Įsakymu ir Mes apreiškėme jiems gerų darbų darymą, Salat (Ikamat-as-Salat) atlikimą, ir Zakat davimą ir jie buvo Mūsų (Vienintelių) garbintojai.

74. Ir (atminkite) Lūtą (Lotą), Mes suteikėme jam Hukm (teisingą reikalų sprendimą ir Pranašavimą) ir (religines) žinias, ir Mes išgelbėjome jį nuo miesto (liaudies), kurie užsiėmė Al-Khabais (blogais, nedorais ir nešvankiais veiksmais). Iš tiesų, jie buvo žmonės, sutiekti blogiui, ir buvo Fasikūn (maištingi, nepaklusnūs Allahui).

75. Ir Mes paskyrėme jam Savo Gailestingumą. Tikrai, jis buvo teisingas.

76. Ir (atminkite) Nūhą (Nojų), kai jis šaukėsi (Mūsų) kadaise. Mes atsiliepėme į jo kreipimąsi ir išgelbėjome jį ir jo šeimą nuo didžiulio sielvarto.

77. Mes padėjome jam prieš žmones, kurie neigė Mūsų Ajat (įrodymus, įkalčius, eilutes, pamokas, ženklus, apreiškimus ir t. t.). Iš tiesų, jie buvo žmonės paskirti blogiui. Taigi Mes paskandinome juos visus.

78. Ir (atminkite) Davūdą (Dovydą) ir Sulaimaną (Saliamoną), kai jie priėmė sprendimą dėl lauko, kuriame ganėsi tam tikrų žmonių avys naktį. Ir Mes buvome jų sprendimo liudytojai.

79. Ir Mes privertėme Sulaimaną (Saliamoną) suprasti (reikalą). Ir kiekvienam iš jų Mes davėme Hukm (teisingą riekalų sprendimą ir Pranašavimą) ir žinias. Ir Mes privertėme kalnus ir paukščius garbinti Mūsų Šlovę kartu su Davūdu (Dovydu). Ir tai buvome Mes, Kurie darėme (visus šitus dalykus).

80. Ir Mes išmokėme jį geležinių šarvinių marškinių (mūšiams) gamybos, kad apsaugotų jus jūsų kovoje. Ar jūs esate dėkingi?

81. O Sulaimanui (Saliamonui) (Mes pavergėme) vėją, stipriai nirštantį, bėgantį pagal jo įsakymą link žemės, kurį Mes palaiminome. Ir apie viską Mes esame Visa Žinantys.

82. Ir iš Šajatin (velnių, iš džinų tarpo), buvo kai kurie, kurie nėrė pas jį, ir darė kitus darbus be to, ir tai buvome Mes, kurie vedė juos.

83. Ir (atminkite) Ajūbą (Jobą), kai jis šaukėsi savo Viešpaties: „Iš tiesų, sielvartas apėmė mane, ir Tu esi Gailestingiausias iš tų, kurie rodo gailestingumą.“

84. Taigi Mes atsiliepėme į jo kreipimąsi ir Mes panaikinome nelaimę, kuri buvo (užklupusi) jį, ir Mes grąžinome jo šeimą jam (kurią jis prarado) ir panašius kartu su tais, kaip gailestingumą nuo Savęs ir Priminimą visiems, kurie garbina Mus.

85. Ir (atminkite) Ismailį (Izmaelį) ir Idrisą (Enohą) ir Zul-Kiflą (Isają): visi buvo iš As-Sabirun (kantriųjų).

86. Ir Mes pripažinome jiems Savo Gailestingumą. Iš tiesų, jie buvo iš teisingujų.

87. Ir (atminkite) Zun-Nun (Joną), kai jis apalpo iš pykčio ir galvojo, kad Mes nenubausime jo (t. y. nelaimės, kurios jį užklupo)! Tačiau jis šaukėsi, tamsumoje, (sakydamas): „La ilaha illa Anta [niekas neturi teisės būti garbinamas, tik Tu (Allahai)], būk Tu Pašlovintas (ir Išaukštintas [virš viso to (blogio), kurį jie Tau priskiria]! Iš tiesų, aš buvau iš bloga darančiųjų.“

88. Taigi Mes atsiliepėme į jo kreipimąsi ir išvadavome iš nelaimės. Ir taip Mes išvaduojame tikinčiuosius (kurie tiki Allaho Vienumą, susilaiko nuo blogo ir elgiasi teisingai).

89. Ir (Atminkite) Zakariją, kai jis šaukėsi savo Viešpačio: „Mano Viešpatie, nepalik manęs vienišo (bevaikio), nors Tu esi Geriausias iš paveldėtojų.“

90. Taigi Mes atsiliepėme į jo kreipimąsi ir Mes suteikėme jam Jahją (Joną) ir pagydėme jo žmoną (kad ji galėtų išnešioti vaiką) jam. Iš tiesų, jie skubėdavo daryti gerus darbus ir jie šaukdavosi Mūsų su viltimi ir baime ir jie nusižemindavo Mums.

91. Ir ta, kuri saugojo savo skaistybę [Nekaltoji Marjama (Marija)]. Mes įkvėpėme į ją [jos marškinių arba apdaro rankovę) [per Mūsų Rūh – Džibrylį (Gabrielių)] [3] ir Mes padarėme ją ir jos sūnų [Isą (Jėzų)] ženklu Al-Alamyn (žmonijai ir džinams).

92. Iš tiesų, tai, tavo Umma, [religija (islamiškasis monoteizmas)] yra viena religija ir Aš esu jūsų Viešpats, taigi garbinkite Mane (Vienintelį).

93. Tačiau jie išsiskyrė ir ginčijosi dėl savo religijos tarp savęs. (Ir) jie grįš pas Mus.

94. Taigi kas daro teisingus gerus darbus, būdamas tikinčiuoju (Allaho Vienumą – islamiškąjį monoteizmą), jo pastangos nebus atmestos. Iš tiesų, Mes įrašome tai jam (jo darbų Knygoje).

95. Ir draudimas suteikiamas kiekvienam miestui (gyventojams), kurį Mes sunaikinome, kad jie negrįštų (į šį pasaulį dar sykį, nei atgailautų Mums).

96. Tol, kol Jadžudž ir Madžudž (Gogas ir Magogas) bus išlaisvinti (iš savo užtvaro), ir jie puls iš už kiekvienos kalvos.

97. Ir tikras pažadas (Prikėlimo Diena) priartės (iki išsipildymo). Tada (kai žmonija bus prikelta iš savo kapų), jūs pamatysite netikinčiųjų akis, nejudamai stebeilijančias iš siaubo. (Jie sakys): „Vargas mums, mes tikrai buvome nerūpestingi dėl to – ne, tačiau mes buvome Zalimūn (daugiadieviai ir bloga darantys).“

98. Be abejonės jūs (netikintieji) ir tie, ką jūs dabar garbinate šalia Allaho, yra (tik) pakuros Pragarui! (Iš tiesų), jūs į jį įžengsite. [4]

99. Jei tie (stabai) būtų aliha (dievai), jie neįžengtų ten (į Pragarą) ir visi jie gyvens ten.

100. Ten jie kvėpuos giliais atodūsiais ir riaumos ir ten jie negirdės.

101. Iš tiesų, tie, kuriems Mūsų gėris tapo pirmesnis, jie bus atitolinti toli nuo to (Pragaro) [t. y. Isa (Jėzus, Marjamos (Marijos) sūnus, Uzair (Ezra)].

102. Jie negirdės nė menkiausio jo (Pragaro) garso, kol jie gyvens ten, kur jie patys trokšta.

103. Didžiulis siaubas (Prikėlimo Dieną) neliūdins jų, ir angelai pasitiks juos (sveikindami): „Tai jūsų Diena, kuri buvo jums pažadėta.“

104. Ir (atminkite) Dieną, kai Mes susuksime dangų kaip ritinėlį, susuktą knygoms. Kaip Mes pradėjome pirmąjį kūrimą, Mes pakartosime tai. (Tai yra) pažadas, duotas Mūsų. Iš tiesų, Mes tai padarysime.

105. Ir iš tiesų Mes įrašėme Az-Zubūr [t. y. visose apreikštose Šventose Knygose – Taurate (Toroje), Indžylyje (Evangelijoje), Psalmėse, Korane] po (to kai, Mes jau įrašėme tai) Al-Lauh Al-Mahfuz (Knygoje, kuri yra danguje pas Alalhą), kad Mano teisingieji vergai paveldės žemę (t. y. Rojaus žemę).

106. Iš tiesų, tame (Korane) yra aiški Žinia žmonėms, kurie garbina Allahą (t. y. tikriems tikintiesiems islamiškąjį monoteizmą, kurie elgiasi pagal Koraną ir Sunną – teisines Pranašo ﷺ tradicijas).

107. Ir Mes nesiuntėme tavęs (Muchammedai ﷺ) (niekam kitam), tik kaip gailestingumą Alamyn (žmonijai, džinams ir viskam kas egzistuoja).

108. Sakyk (Muchammedai ﷺ): „Man apreikšta, kad jūsų Ilah (Dievas) yra tiktai vienas Ilah (Dievas – Allahas). Ar jūs tada paklusite Jo Valiai (ir tapsite musulmonais ir liausitės garbinę kitus, šalia Allaho)?“

109. Bet jei jie (netikintieji, stabmeldžiai, judėjai, krikščionys, daugiadieviai) nusigręš (nuo islamiškojo monoteizmo), sakyk (jiems, Muchammedai ﷺ): „Aš duodu jums įspėjimą, žinomą mums visiems. Iš aš nežinau, ar tai, kas jums pažadėta (t. y. kančia arba Prikėlimo Diena), yra arti arba toli.“

110. (Sakyk Muchammedai ﷺ) Iš tiesų, Jis (Allahas) žino tai, kas sakoma garsiai (atvirai) ir tai, ką jūs nuslepiate.

111. Ir aš nežinau, galbūt tai yra išbandymas jums ir laikina pramoga.

112. Jis (Muchammedas ﷺ) tarė: „Mano Viešpatie, Teisk teisingai! Mūsų Viešpats yra Maloningiausias, Kurio Pagalbos reikia siekti prieš tai, ką jūs priskiriate (Allahui, t. y. kad Jis turi palikuonių, ir Muchammedui ﷺ, t. y. kad jis yra burtininkas, ir Koranui, t. y. kad tai yra poezija)!“